2022.06.15
Akimirką užsimiršau
Girdėjau nendrių šnaresį nuo šilto vėjo
Mačiau kaip žaidžia jos su saulės spinduliais
Manipuliuodamos šešėliais
Kai saulė šildė kūną, pati ištoškau būti šešėliu
Dažnai palydi juos užuovėja
Nuo didelio, stipraus, nuo gero ir nuo blogo
Akirka užbūrė, šešėliai vis ilgėjo ir nejučia į juos aš įkritau
Nebuvo nieko ten baisaus ar šalto
Vis dar spindėjo ant saulės boružėlės kiautas
Vis dar šnarėjo ir siūbavo nendrės
Tik buvo man akimirką ramiau
Ramiau užuvėjos šešėly
Akimirką, tik akimirką pasislėpti mum reikėjo
Kad kaip lokiai išlystume alkanesni
Ir galėtume toliau nešti savo perkrautą šešėlį.